Apie saviraiškos laisvę ir jos ribas bei apie IT santykį su teise

Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija 2012 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą byloje „Von Hannover prieš Vokietiją Nr. 2″, kurioje buvo nagrinėjamas santykis tarp saviraiškos laisvės (Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 str.) ir teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (EŽTK 8 str.). Šiuo sprendimu EŽTT iš esmės apibendrino ir patikslino savo praktiką dėl įžymių asmenų teisės į privatumą.

Bet prieš aptariant šį sprendimą, reikėtų priminti žymų ir daug kritikos bei įvairių nuomonių susilaukusį EŽTT 2004 m. sprendimą pirmojoje „Von Hannover prieš Vokietiją“ byloje.

Pirmoji „Von Hannover prieš Vokietiją“ byla

Pareiškėja šioje byloje buvo Monako princesė Caroline von Hannover, kurią visur ir nuolat persekiojo bulvarinės spaudos atstovai. Princesė kreipėsi į Vokietijos teismus, prašydama uždrausti toliau naudoti spaudoje išplatintas nuotraukas, kuriose ji buvo vaizduojama kasdienėse situacijose – apsipirkinėjanti, jodinėjanti, vakarieniaujanti su draugu restorane, plaukiojanti valtimi su vaikais, atostogų metu slidinėjanti ir pan. Vokietijos teismų praktikoje tuo metu vyravo nuostata, kad viešųjų asmenų privatus gyvenimo apsaugos ribos yra labai siauros, iš esmės buvo laikoma, kad visuomenė turi teisėtą interesą žinoti kiekvieną įžymaus asmens viešą žingsnį ar poelgį. Todėl Vokietijos teismai (o Caroline von Hannover ėjo teisiniu keliu iki pat Vokietijos Konstitucinio Teismo) netenkino princesės reikalavimų (išskyrus dėl nuotraukų su vaikais – šias nuotraukas publikuoti teismai uždraudė, kadangi vaikams pagal teismų praktiką ir doktriną buvo pripažįstama beveik absoliuti teisė į privatumą). Nesutikdama su Vokietijos teismų pozicija, Caroline von Hannover kreipėsi į EŽTT.

Išnagrinėjęs bylą, EŽTT vienbalsiai nusprendė, jog buvo padarytas EŽTK 8 str. pažeidimas. EŽTT aiškiai pasisakė, jog įžymių asmenų teisė į privataus gyvenimo apsaugą galioja net ir jiems būnant viešose vietose, o privataus gyvenimo sfera apima ir asmeninį bendravimą su kitais asmenimis. Nors tam tikrais atvejais visuomenė gali turėti teisėtą interesą žinoti tam tikras įžymių asmenų privataus gyvenimo detales, tačiau EŽTT nustatė, kad nagrinėjamu atveju tokio teisėto intereso nebuvo. Teismas pažymėjo, jog svarbiausias kriterijus nustatant, ar konkrečiu atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei, ar privataus gyvenimo apsaugai, yra tai, ar paviešinamos nuotraukos (tačiau iš vėlesnės EŽTT praktikos galima matyti, kad ši formulė gali būti taikoma ir kitokiai informacijai – tekstui, video) prisideda prie visuomenės diskusijų viešojo intereso klausimais. Nagrinėjamu atveju EŽTT pasisakė, kad nė viena iš minėtų nuotraukų neprisidėjo prie tokių visuomenės diskusijų, nes nuotraukose princesė Caroline vaizduojama grynai kasdienėse asmeninėse situacijose, nevykdanti jokių „viešųjų funkcijų“, todėl minėtos nuotraukos buvo publikuotos tik siekiant patenkinti skaitytojų smalsumą bei jas publikavusiam žurnalui siekiant iš to gauti finansinės naudos – o šie interesai, anot EŽTT, yra mažiau reikšmingi nei asmens teisė į privatų gyvenimą. Šis EŽTT sprendimas žiniasklaidos teisei yra reikšmingas tuo, kad juo buvo nubrėžtos ribos, kiek žiniasklaida gali brautis į viešųjų asmenų privatų gyvenimą (tuo pačiu pabrėžiant, kad tos ribos viešiesiems asmenims, užsiimantiems politika, yra platesnės).

Įdomi aplinkybė: EŽTT šią bylą nagrinėjo kolegijoje, sudarytoje iš 7 teisėjų, todėl priėmus sprendimą byloje, Vokietija turėjo galimybę pateikti prašymą, jog sprendimą peržiūrėtų EŽTT Didžioji kolegija. Dauguma didžiausių Vokietijos žiniasklaidos grupių parašė bendrą laišką tuometiniam Vokietijos kancleriui Gerhardui Schröderiui, prašydami, kad Vokietijos vyriausybė pateiktų prašymą dėl EŽTT sprendimo peržiūrėjimo, nes manė, kad tokia EŽTT pozicija itin apriboja spaudos laisvę. Tačiau Vokietija tokio prašymo taip ir nepateikė. Daug kas tuomet manė, jog tai lėmė asmeniniai kai kurių valdžioje buvusių politikų interesai: kancleris Gerhardas Schröderis kaip tik tuo metu teismuose kovojo su žiniasklaida dėl straipsnių apie jo dažytus plaukus ir įsivaikintą mergaitę iš Rusijos, o užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris – dėl paviešintų nuotraukų, kuriose jis vaizduojamas su savo drauge atostogose. Kas žino, kaip būtų nusprendusi EŽTT Didžioji kolegija, jeigu būtų buvusi sušaukta „Von Hannover“ byloje…

Kita įdomi aplinkybė yra tai, jog po EŽTT sprendimo „Von Hannover prieš Vokietiją“ byloje Vokietijos laikraščiuose ir žurnaluose po nuotraukomis ėmė atsirasti įvairūs „reikšmingi“ prierašai (dažnai klausiamąja forma), kurie neva turėtų paaiškinti, jog tam tikromis nuotraukomis yra siekiama prisidėti prie visuomenės diskusijos viešojo intereso klausimais – pvz. nufotografuotas žymus laidos vedėjas, perkantis ekologišką žuvį turguje, o šalia nuotraukos prierašas: „Įžymybės rodo pavyzdį, kaip reikėtų sveikai maitintis“ :)

Antroji „Von Hannover prieš Vokietiją“ byla (2012 m.)

Pareiškėjai Monako princesė ir princas Caroline von Hannover ir Ernst August von Hannover kreipėsi į EŽTT dėl to, jog Vokietija, jų manymu, neapgynė jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą, įtvirtintos EŽTK 8 str. Ginčas kilo dėl žurnale publikuotų nuotraukų, kuriose karališkoji pora buvo įamžinta atostogaujanti Šveicarijos slidinėjimo kurorte St. Moritz ir kurios iliustravo trumpą pranešimą apie blogą Monako kunigaikščio Rainier von Monaco sveikatą. Šį kartą EŽTT neįžvelgė pareiškėjų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo.

Sprendime išsamiai pateikiama ir apibendrinama EŽTT suformuota praktika dėl santykio tarp saviraiškos laisvės ir teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Pateikiami reikšmingi kriterijai, į kuriuos teismai privalo atsižvelgti, nagrinėdami bylas dėl paviešintų nuotraukų:

1. Indėlis į visuomenės diskusiją viešojo intereso klausimais: viešąjį interesą atspindi ne tik klausimai, susiję su politika, nusikaltimais, bet ir, pvz., su sportu, menu ir pan.; tačiau tuo atveju, jeigu straipsnis yra sukuriamas tik kaip pretekstas paviešinti įžymybių nuotraukas, negali būti laikoma, kad taip prisidedama prie visuomenės diskusijos viešojo intereso klausimais;
2. Asmens, apie kurį pranešama, žinomumas visuomenėje, taip pat tai, apie ką pranešama: turi būti skiriami privatūs asmenys ir viešajame gyvenime besireiškiantys asmenys (tarp kurių dar atskiriami politikai, apie kurių privatų gyvenimą galima daugiau informuoti visuomenę, ir kiti viešieji asmenys, kurių privataus gyvenimo apsauga stipresnė);
3. Ankstesnis asmens elgesys arba ankstesnis nuotraukos / informacijos paskleidimas kitoje visuomenės informavimo priemonėje (tačiau vien tik tai, jog asmuo anksčiau bendradarbiaudavo su žiniasklaida, dar nereiškia, kad jis dėl to visiškai atsisakė savo teisės į privatų gyvenimą);
4. Pranešimo turinys, forma ir padariniai: turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, kaip nuotrauka / pranešimas yra paviešintas ir kaip asmuo pavaizduotas nuotraukoje / pranešime, tačiau ir į tai, kaip plačiai ši informacija buvo paskleista (pvz., turi būti atsižvelgta, ar laikraštis yra vietinis, ar nacionalinis ir pan.), taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad, pvz., privačiam asmeniui, kurio visuomenė nežino, jo nuotraukų paviešinimas daug labiau pažeistų jo privatų gyvenimą nei vien tik tekstas apie jį;
5. Nuotraukų padarymo aplinkybės: turi būti atsižvelgta į fotografavimo kontekstą – ar fotografuojamas asmuo davė sutikimą daryti nuotraukas bei jas publikuoti, ar buvo fotografuota be asmens žinios, pasinaudojant tam tikromis gudrybėmis; taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kaip stipriai yra įsibrauta į asmens privatų gyvenimą būtent fotografuojant.

Nagrinėjamu atveju EŽTT pripažino, kad Monako kunigaikščio liga yra visuomenei reikšmingas dalykas ir nuotraukos, publikuotos susijusio pranešimo kontekste, prisidėjo (nors ir nedideliu mastu) prie visuomenės diskusijos viešojo intereso klausimais, nors jomis buvo tik iliustruotas straipsnis. Taip pat buvo pripažinta, kad Monako princas ir princesė, nors ir neina jokių politinių pareigų, tačiau dėl jų žinomumo visuomenėje laikyti juos paprastais privačiais asmenimis būtų neprotinga, todėl jie pagrįstai laikytini viešaisiais asmenimis. Be to, EŽTT patvirtino Vokietijos Aukščiausiojo Teismo teiginį, kad nors nuotraukos ir buvo padarytos be pareiškėjų žinios, tačiau tai dar nereiškia, kad buvo fotografuojama slaptai ar pan., o nuotraukų, kuriose pareiškėjai vaizduojami viduryje gatvės St. Moritz kurorte, turinys nėra savaime įžeidžiantis. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, EŽTT pripažino, kad Vokietijos teismai nagrinėjamu atveju teisingai nustatė santykį tarp saviraiškos laisvės ir teisės į privataus gyvenimo apsaugą, taikydami svarbiausius EŽTT praktikoje suformuotus šio santykio nustatymo kriterijus, todėl EŽTK 8 str. pažeistas nebuvo.

Galima pastebėti, kad EŽTT, ko gero, įsiklausė į nuo pat „Von Hannover Nr. 1″ sprendimo viešojoje erdvėje (ypač Vokietijoje) reikštas kritiškas nuomones dėl to, jog iš esmės jis nebepalieka valstybėms nuožiūros laisvės ir tapo dar viena teismine instancija, kuri nelabai kuo skiriasi nuo nacionalinių teismų. „Von Hannover Nr. 2″ byloje EŽTT tarsi „atsitraukė“ ir iš toliau pažiūrėjo į tai, kaip bylą sprendė Vokietijos teismai, nesileisdamas į konkrečias smulkmenas ir tiesiog bendrais bruožais patikrindamas, ar nacionaliniai teismai iš esmės laikėsi EŽTT suformuotos praktikos bei atsižvelgė į kriterijus, taikytinus nustatant saviraiškos laisvės ir teisės į privataus gyvenimo apsaugą santykį.

Daugiau informacijos apie teisę į privataus gyvenimo apsaugą

Apie EŽTT praktiką teisės į privataus gyvenimo apsaugą (EŽTK 8 str.) ir saviraiškos laisvės (EŽTK 10 st.) tema lietuvių kalba yra išleistas dėmesio vertas straipsnis, laisvai prieinamas internete: „Balansavimas tarp teisės į privatumą ir saviraiškos laisvės Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje“ [Lankauskas Mindaugas, Teisės problemos, 2007, Nr. 2 (56)].